Lietuvoje ožkų auginimas išgyvena renesansą. Jei anksčiau ožka buvo vadinama „vargšų karve“, tai šiandien ožkininkystė yra vertinama kaip aukštos pridėtinės vertės verslas. Ožkų pienas, sūriai ir mėsa turi stabilią paklausą tarp sveikos gyvensenos šalininkų. Tačiau šie gyvūnai pasižymi specifiniu charakteriu ir fiziologija, todėl sėkmingas auginimas reikalauja specifinių žinių.
1. Veislės pasirinkimas: Pienas ar mėsa?
Prieš įsigyjant pirmuosius gyvūnus, svarbu nuspręsti, kokia bus ūkio kryptis.
- Pieninės ožkos: Lietuvoje populiariausios Zaaneno (baltos, labai pieningos) ir Alpių ožkos. Taip pat vertinamos Anglų-Nubijos ožkos, kurių pienas pasižymi itin dideliu riebumu ir tinka premium klasės sūrių gamybai.
- Mėsinės ožkos: Čia karaliauja Būrų (Boer) veislė. Jos pasižymi greitu augimu ir puikia mėsos kokybe.
- Vietinės ožkos: Jos yra ištvermingesnės, geriau prisitaikiusios prie mūsų klimato, tačiau jų produktyvumas paprastai yra mažesnis.
2. Aplinka ir laikymo sąlygos
Ožkos yra judrūs ir socialūs gyvūnai, tačiau jos itin jautrios drėgmei ir skersvėjams.
- Tvarto reikalavimai: Patalpa turi būti sausa ir gerai vėdinama. Optimali temperatūra žiemą – apie +8–12 °C. Svarbu įrengti guoliavietes-laktas (paaukštintas lentynas), nes ožkos mėgsta miegoti aukščiau žemės.
- Aptvarai: Ožkos yra tikros „pabėgimo meistrės“. Tvora turi būti aukšta (bent 1,2–1,5 m) ir tvirta. Rekomenduojama naudoti segmentinius tinklus arba elektrinį piemenį.
3. Šėrimo ypatumai: ožka nėra maža karvė
Nors paplitusi nuomonė, kad ožkos ėda viską, jų virškinimo sistema yra gana jautri.
- Racionas: Pagrindą sudaro kokybiškas šienas (žiemą) ir ganykla (vasarą). Ožkos yra „krūmų skabytojos“, todėl joms būtinos šakos (eglių, pušų, karklų), kurios padeda užtikrinti reikiamą skaidulų kiekį.
- Koncentratai ir mineralai: Melžiamoms ožkoms papildomai duodami grūdai (avižos, miežiai). Būtina užtikrinti prieigą prie specializuotų laižomosios druskos briketų, nes ožkoms kritiškai trūksta vario ir seleno mūsų regiono dirvožemiuose.
- Vanduo: Jis turi būti švarus ir, pageidautina, kambario temperatūros. Šalto vandens ožkos geria nenoriai, o tai tiesiogiai mažina pieno kiekį.
4. Sveikata ir priežiūra
Didžiausias ožkų priešas – parazitai (kirmėlės). Kadangi jos ganykloje žolę skabo labai trumpai, rizika užsikrėsti yra didelė. Būtina reguliari dehelmintizacija (nužtepimas nuo kirmėlių) ir nagų priežiūra. Nagas būtina karpyti 2–4 kartus per metus, priklausomai nuo dirvožemio kietumo, kad būtų išvengta šlubavimo.
5. Ekonominė nauda
Viena Zaaneno veislės ožka per laktaciją gali duoti 800–1200 litrų pieno. Nors investicijos į genetiką ir įrangą yra nemažos, ožkų produkcija (ypač sūriai) rinkoje kainuoja 2–3 kartus brangiau nei karvės pieno gaminiai.