Lietuvoje avininkystė pastarąjį dešimtmetį išgyvena stabilų augimą. Avys yra vieni iš mažiausiai reiklių ūkio gyvūnų, puikiai pritaikytų mūsų klimatui ir gebančių „įdarbinti“ net prasčiausios kokybės ganyklas. Tačiau, norint pasiekti ekonominį efektyvumą, neužtenka paukščių tiesiog išleisti į lauką – reikia suprasti jų fiziologiją, mitybos ciklus ir bandos valdymo specifiką.
1. Veislės pasirinkimas pagal ūkio tikslus
Pirmiausia ūkininkas turi atsakyti į klausimą: ko tikimasi iš bandos? Pagal tai avys skirstomos į kelias grupes:
- Mėsinės avys: Lietuvoje populiariausios Lietuvos juodgalvės, Tekseliai, Safolkai bei Charolais. Šios veislės pasižymi sparčiu svorio augimu ir puikia skerdienos išeiga.
- Vilinės avys: Pavyzdžiui, Merinosai. Nors vilnos rinka šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, kokybiška vilna vis dar randa savo pirkėją nišiniuose sektoriuose.
- Kailinės-mėsinės: Romanovo veislė vertinama dėl itin didelio vislumo (dažnai veda 3–4 ėriukus) ir kokybiškų kailių.
2. Ganyklų valdymas ir šėrimas
Avys yra puikūs žoliėdžiai, tačiau jos turi polinkį selektyviai išėsti skaniausias žoles, todėl ganyklos gali greitai degraduoti.
- Rotacinis ganymas: Rekomenduojama ganyklas skirstyti į gardus (atitvarus) ir bandą perkelti kas kelias dienas. Tai leidžia žolei atsigauti ir sumažina užsikrėtimo parazitais riziką.
- Žiemos racionas: Pagrindinis pašaras žiemą – kokybiškas šienas arba šienainis. Likus 4–6 savaitėms iki ėriavimosi, avis būtina papildomai šerti koncentratais (avižomis, miežiais), kad užtektų energijos vaisiaus augimui ir pieno gamybai.
- Mineralai: Avims kritiškai pavojingas vario perteklius, todėl joms negalima duoti galvijams skirtų mineralų. Būtina naudoti specialiai avims subalansuotus laižomosios druskos briketus.
3. Priežiūros darbai: kirpimas ir nagos
Avių sveikata tiesiogiai priklauso nuo dviejų higienos procedūrų:
- Kirpimas: Atliekamas bent kartą per metus (pavasarį). Nukirpta avis lengviau ištveria karščius, mažėja odos ligų ir parazitų rizika.
- Nagų tvarkymas: Per ilgos nagos sukelia šlubavimą ir pūlingus uždegimus (nagų puvinį). Jas reikia apžiūrėti ir apkarpyti bent du kartus per metus.
4. Ėriavimosi laikotarpis – svarbiausias egzaminas
Dauguma nuostolių avininkystėje patiriama būtent per ėriavimąsi. Svarbu paruošti sausus, be skersvėjų gardus, kuriuose avelė su jaunikliu galėtų praleisti pirmąsias 24–48 valandas ryšiui užmegzti. Kritiškai svarbu, kad ėriukas per pirmąsias gyvenimo valandas gautų priešpienio, kuris suteikia imunitetą.
5. Ekonominė perspektyva
Nors aviena Lietuvoje vis dar ieško savo masinio vartotojo, eksporto rinkos (ypač į Vakarų Europą ir arabų šalis) yra labai plačios. Be to, avių auginimas puikiai dera su kaimo turizmu ar ekologinių ūkių išmokomis, nes avys padeda palaikyti kraštovaizdį ir natūraliai tręšia dirvą.